Patarimai susiruošusiems keliauti į Santiago de Compostelą piligrimų keliu

Kas kartą išsiruošus į kelią, kirba dvejonės – bijau, nežinau, abejoju. Taip pat mintis velia klausimas, kaip rasti tą aukso viduriuką bei į kuprinę neprisidėti nei per daug, nei per mažai? Tuo labiau kad į kai kurias keliones, pavyzdžiui, Santiago keliu, reikia išsiruošti pėstute. Čia pamėginsiu pateikti keletą patarimų, kaip pasiruošti ėjimui, ką daryti, kur kreiptis pagalbos. Viskas baisu tik pradžioje – vėliau kiekvienas piligrimas jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Net jei ir nemoka nė vienos užsienio kalbos. Kai kurie patarimai gali būti pernelyg paprasti, tačiau kartais praverčia net ir jie.

Camino de Santiago – viduramžius menantis piligrimų kelias. Pagrindinis – vadinamasis prancūziškuoju – prasideda prie Ispanijos-Prancūzijos sienos ir tęsiasi daugiau nei 800 km. Laikui bėgant radosi dar daugiau kelių – portugališkasis, angliškasis, aragoniškasis, jūrų kelias ir kiti. Tad pirmiausia reikia pasirinkti maršrutą ir atstumą, kurį eisime. Norint gauti piligrimo diplomą kelio pabaigoje, pėstute reikia įveikti mažiausiai  100 km, dviračiu – 250 km. 

Nerimauti dėl kalbos barjero – neverta

E.Garnelytės nuotr./Pirmasis antspaudas – kelias prasidėjo!

Išsirinkus maršrutą ir kelionės datas, reikia pasirūpinti „Credencial del Peregrino“ („Piligrimo pasu“ – liet.) Tai nedidelis lankstinukas, kuriame įrašytas keliautojo vardas ir vieta, iš kurios išvyksta. Pradėjus Camino de Santiago, kartą per dieną kaimuose reikia gauti po vieną antspaudą – įrodymą, jog tikrai praėjai pro šią vietą, o ne važiavai autobusu. Einant daugiau nei šimtą kilometrų, pakanka vieno antspaudo. Pradėjus Sarijoje (113 km iki Santiago), per dieną tokių gauti reikia bent du. Ši užduotis nėra sunki – antspauduoja visuose kaimo baruose, bažnyčiose, policijos pareigūnai, kartais pasitaiko specialiai tam įrengtos vietos. Kalbos mokėti nebūtina – tereikia įėjus parodyti savo dokumentą ir vietiniai jau supras, ko norime. Ispanijoje gyvenantys piligrimai gali gauti šį pasą per savo mieste vykstantį trumpą informacinį seminarą. Kiti, atvykę į šią šalį, jo turėtų ieškoti bažnyčiose arba piligrimų informacijos centruose. Kaina – 2 eurai (6,88 Lt).

Nereikia bijoti, jei nemokate kalbos, ir atvykus į nakvynės namus. Darbuotojai jau pripratę matyti įvairių tautybių žmones ir, nors dauguma nešneka angliškai, viskas vyksta gana sklandžiai. Piligrimas pateikia asmens dokumentą ir savo pasą su antspaudais, sumoka penkis eurus, gauna vienkartinę patalynę. „Hosteliai“ pastaraisiais metais neblogai restauruoti, visuose yra karštas vanduo, virtuvė ir skalbimo mašina. Viskas, ko reikia keliautojui. 

Sezono metu, kai į Santiago plūsta tūkstančiai piligrimų, nakvynės namuose vyrauja tam tikros priėmimo taisyklės. Pirmenybė teikiama neįgaliesiems, po jų – einantiems pėstute vieniems, grupėms, dviratininkams ir tiems, kurių daiktus automobiliu veža draugai ar artimieji. Paprastai tai būna vyresnio amžiaus žmonės, negalintys nešti didelio svorio. Dviratininkams patariama su savimi turėti palapines, kad, „hostelio“ perpildymo atveju, galėtų miegoti lauke. Griežtai draudžiama praleisti daugiau nei vieną naktį toje pačioje nakvynės vietoje. Išimtis  – liga. Taip pat dvi naktis ne sezono metu galima praleisti Monte do Gozo „hostelyje“ – 5 km iki Santiago. Beje, apsistojus čia ir kitą dieną atkakus į Santiago iki rytinių 12 val. mišių, jų metu kunigą išgirsite paminint jūsų vardą ir šalį, iš kurios atvykote. Sezono metu tiesiog paminima, kiek piligrimų iš kokių šalių tuo metu dalyvauja mišiose.  

Pasirinkus tinkamą avalynę išvengiama papildomų rūpesčių

Įvairiuose interneto forumuose bei tinklaraščiuose patariama prieš išeinant į kelią „parepetuoti“ – t.y. kelis savaitgalius prieš tai kas dieną su kuprine sukarti tiek kilometrų, kiek planuojama įveikti kelyje. Aš labiau patarčiau mažiau dėl to jaudintis – kilometrai įsiveiks patys, o blogiausiu atveju – tikrai rasite kokį nors „hostelį“ arčiau, nei planuota. Daug svarbiau yra pasirinkti tinkamą avalynę. Jokiu būdu nepirkite naujų batų prieš eidami Santiago keliu. Arba nusipirkę juos pranešiokite, kad koja priprastų ir vėliau nebūtų papildomų problemų – nuospaudos bei pūslės atsiras ir be batų pagalbos. Taip pat į kuprinę įsimeskite atviras šlepetes, kurias naudosite tiek duše, tiek vaikštant po „hostelį“. Kojos pailsi, atsigauna ir pasiruošia naujai dienai. Paprastai užtenka vienos batų poros, tačiau jei ketinate sukarti ilgą kelią, dėl viso pikto įsimeskite ir antrą.

E.Garnelytės nuotr./Pirmieji sutikti žmonės

Nepamirškite nei pleistrų, nei kremo kojoms – už tai jos jums bus dėkingos iki gyvenimo pabaigos. Praustis po dušu nepatariama iš ryto prieš išeinant – geriau vakare. Šlapia oda yra jautresnė, tad nusiprausus duše suminkštėjusi pėdų oda kelyje bus pažeidžiamesnė. 

Neprisikraukite kalno rūbų – balinės suknelės, smokingai tikrai nepravers. Be to, kaip minėjau, kiekviename „hostelyje“ yra skalbimo mašina, už kiek mažiau nei 5 eurus (17,21 Lt) ir išplaunanti, ir išdžiovinanti. Yra ir galimybė tą padaryti rankomis. Taip pat dažnai piligrimai nakvynės namuose palieka jiems nebereikalingų daiktų, kuriuos gali pasiimti kiti. Šie savotiški mainai išties gali būti naudingi. Jūsų kuprinės svoris turėtų sudaryti 10 proc. jūsų kūno svorio. Pavyzdžiui, jei sveriate 67 kg, kuprinėje turėtų būti 6,7 kg. 

Turėkite mintyje, kad dalis kelio bus Galicijoje. Šis regionas išties neprognozuojamas, tad nepaisant to, jog gali būti vasara, kai eisite Santiago keliu, gali kaip iš kibiro prapliupti lietus. Tad kuprinėje privalu turėti neperšlampamą lietpaltį su gobtuvu. Kinų parduotuvėse jį galima įsigyti už vieną eurą. 

E.Garnelytės nuotr./Kelios minutės prieš išvažiavimą

 Kalbant apie orą... Jei galite išvengti Camino de Santiago vasarą – būtinai tą padarykite. Maždaug nuo liepos mėnesio (kai kada anksčiau, kai kada vėliau) čia prasideda didžiuliai karščiai, ir ėjimui tai nepadeda. Arba jei vis tik to norite – kelkitės kuo anksčiau (3-4 valanda ryto – pats tas), kad iki vidurdienio jau būtumėte nuėję nemažą atstumą. Nors ir savaime suprantama, bet dar kartą paminėsiu – gerkite daug skysčių. Rasti geriamojo vandens ne taip ir sunku – kas kelis šimtus metrų įrengti fontanai ar kranai, kur galima pasipildyti savo atsargas. Tačiau tuo per daug nepasitikėkite – kai kurie gali būti neveikiantis, geriamo vandens žemėlapiai ne visada tikslūs (kaip kad nutiko mano kelionės draugui škotui Robin), pasitaiko kelio ruožų, kai eini 15 km ir nerandi nei vieno vandens šaltinio. Bet tai labiau išimtis, nei taisyklė. Be to, vandens galima paprašyti praeinant pro bet kurią gyvenvietę – vietiniai prie to jau pripratę. Labiausiai rekomenduojama eiti kovo-birželio ir rugsėjo-lapkričio mėnesiais.

Nebijokite prašyti pagalbos

Iškilus problemoms, didesniuose miesteliuose ieškokite jų mero arba vienuolių. Jau ko ko, bet bažnyčių tikrai rasite visur. Jei netyčia užtruksite kelyje, ar nerasite vietos, kur prisiglausti nakčiai, šie žmonės jums išties pagalbos ranką. Taip pat būna, kad kai kuriuose miesteliuose bažnyčia tiekia pietus. Tad jei rasite tokią vietą, nesikuklinkite – jus pakvies, pamaitins ir nei cento nepaprašys. 

E.Garnelytės nuotr./Buvusi piligrimų ligoninė

Įvairiuose restoranuose siūlomi piligrimų pietūs ir vakarienės po 35 litus. Norėdami pataupyti – pirkite maistą prekybos centruose ir gaminkitės „hosteliuose“. 

Internete apstu informacijos, kaip nuvykti iki pirmojo kelionės taško, todėl čia per daug neišsiplėsiu. Jei tai nėra didmiestis, dažnai būna traukinių, autobusų, nugabenančių į reikiamą vietą – dėl to jaudintis nevalia. Iš Santiago oro uosto pigiomis avialinijomis galima nukakti į kitą šalies ar Europos miestą. 

Atvykus į Santiago de Compostelą ieškokite „Casa de Peregrino“ (Piligrimo namai – liet.), ten, pateikę savo kelionės pasą su antspaudais, atsakę į keletą klausimų, gausite diplomą. 

E.Garnelytės nuotr./Santiago de Compostela katedra

Priėmus sprendimą eiti šiuo keliu, mintis pradeda atakuoti baimė –  man nepavyks, nežinau, kur pradėti, neramu, nemoku kalbos... Tačiau sudėliojus viską į vietas, suplanavus ir palikus kelio improvizacijai, išeina gana neblogas rezultatas. Tereikia nuvyti tą baimės ir nesaugumo jausmą, stabdantį mus imtis bet kokių veiklų ir išplėsti patogumo zoną, kurioje gyvename. Gero kelio visiems!
Straipsnio šaltinis 15min.lt

500 kilometrų pėsčiomis tūkstantmečio senumo keliu

Raimonda Kubiliūtė
 

Nuplėštos kojinės, sunešioti batai, fizinis nuovargis ne taip svarbu – viską atperka patirtis, sutikti žmonės ir neišdildomi įspūdžiai. © Herojės nuotraukos

Yra toks piligrimų kelias, Šv. Jokūbo vardu (isp. El Camino de Santiago) pavadintas. Jis prasideda prie Prancūzijos-Ispanijos sienos, Saint-Jean-de-Pied Port mieste ir tęsiasi 800 šimtus kilometrų per visą šiaurinę Ispanijos dalį. Vieni ten ieško tikėjimo, kiti gydosi sielos žaizdas, daugelis pasiryžta nužingsniuoti tiek kilometrų tam, kad pasiektų Šv. Jokūbo katedrą (isp. Santiago de Compostela), mat tikima, kad prisilietus prie šio šventojo palaikų bus atleistos visos nuodėmės, išsipildys svajonės, o negaluojantieji pagis.

Piligrimams jis žinomas dar nuo viduramžių – apie tūkstantmetį. Juo kasmet ryžtasi eiti daugiau nei 200 tūkstančių piligrimų.

Tačiau Norvegijoje gyvenanti Neringa Vaškytė šimtus kilometrų nueit ryžosi dėl gerokai žemiškesnių kitų priežasčių. “Šis žygis buvo įrašytas mano metų planuose, aš turėjau jį įgyvendinti”, – sako vyriausioji norvergiškos įmonės finansininkė.

Treniruotės Osle
Savo fizinę ištvermę Neringa nusprendė išbandyti dar Norvegijoje – ji sumąstė apsukti ratą aplink sostinę Oslą. Iššūkis, anot merginos, buvo įveikiamas ir per devynias valandas Neringa nuėjo beveik 45 kilometrus, tačiau kitą rytą negalėjo išlipti iš lovos. Naminis eksperimentas pakoregavo keliautojos pirminį planą visus 800 kilometrų Ispanijoje įveikti per dvi savaites. „Po pasivaikčiojimo aplink Oslą supratau, kad toks krūvis būtų per didelis ir neverta savęs taip kankinti. Teko susidėti realistišką žygio planą”, – sako Neringa. Kadangi kelionei galėjo skirti tik dvi savaites, o norėjosi pasiekti taip visų apkalbėtą Šv. Jokūbo katedrą, žygį pradėjo Burgos mieste, nuo iki kelionės tikslo kurio buvo likę 500 kilometrų.

Nuostabi Leon miesto katedra – vienas iš įspūdingiausių architektūros statinių, priverčiančių stabtelėti keliautojus.

Keliauti vienai - privalumas
Atvykusi į Burgos miestą, Neringa nakčiai užsuko į albergą, piligrimų nakvynės namus, kur pastogę rado su dar dviem bendraminčiais ir pirmiausia gerai išsimiegojo. Vos išaušus, penktą ryto ji jau ėjo magišku, intriguojančiu, įspūdžių ir naujų patirčių teikiančiu keliu. Paprastai mergina į kelią traukdavo apie šeštą ryte ir dienos kelionę baigdavo nuo trijų popiet iki septynių vakare. Tačiau visada – viena.
“Keliauti vienai man buvo privalumas, nes galėjau pasirinkti man priimtiną greitį, nereikėjo prie nieko derintis, todėl eidama skaičiau knygas, klausiausi muzikos, galėjau pabūti su savo mintimis. Tiesą sakant, ten neįmanoma jaustis vienam, nes aplink pilna bendraminčių, prie kurių gali prisijungti kada tik panorėjęs, o paskui vėl tęsti savo maršrutą”, – tikina keliautoja. Per dvi savaites jai teko nemažai įdomių žmonių, su kuriais iki šiol turi ką prisiminti.

Kiekvienas nueitas kilometras apdovanoja "atvirukiniais" vaizdais.

Pasiklydo, bet neprašovė
Vis dėlto kelionei įpusėjus Neringa bendrą ritmą ir kalbą rado su kanadiečiu piligrimu, su kuriuo praleido dvi dienas. “Kai jau buvome nuėję 36 kilometrus, o mano bendražygis nebepastovėjo ant kojų, nusprendėme nukirsti kelią tikėdamiesi greičiau pasiekti artimiausius nakvynės namus, tačiau pasiklydome. Galiausiai priėjome žemėlapyje nepažymėtą miestelį, kuriame nėra piligrimų nakvynės namų ir beveik niekas nekalba angliškai”, –  šypsosi Neringa. Ne gana to, mažyčiame miestelyje tebuvo tik vienas viešbutis, o jame tik vienas laisvas kambarys, mat tą vakarą vyko miesto šventė. Malonios vietinės moters globojami jiedu surado nakvynę, o truputį pailsėję bei atsigavę dar ir sudalyvavo tradicinėje ispanų šventėje.

Piligrimų įkvėpimas: kilometrai pakerta ir geležines kojas, bet nuospaudos užgyja.

Po paukščių taku
Kartą Neringa į kelią išsiruošė dar neišbrėškus. „Šv. Jokūbo kelias dažnai pavadinamas paukščių taku, mat senovės piligrimams jis atstojo žemėlapį. Niekada gyvenime taip ryškiai ir aiškiai nemačiau žvaigždžių ir paukščių tako, tarsi žvelgčiau į vieną iš galaktikos nuotraukų, išties įspūdinga“, – nutęsia keliautoja.
Daug keliaujanti mergina įsitikinusi, kad Ispanijos kalnai neatpirks Norvegijos kalnų didingumo, tačiau kaip vieną gražiausių atkarpų vis dėlto mini kalnuotas vietoves, nuo kurių atsiveria įspūdingos panoramos. Kelias, kurį nuėjo Neringa, didžiąją dalį buvo gana tolygus, išvingiuotas vieškelių arba atkarpomis driekėsi palei greitkelius. „Kartą per dieną susisiekdavau su savo šeimos nariais tą dieną pavadindama kokiu nors vardu: pelių, avių, karvių, driežų diena. Virtinės! Būdavo eini, žiūrėk stovi koks 150 gandrų arba praskuodžia tuntas kiškių. O kur dar vynuogių, kukurūzų laukai, saulėgrąžų jūra. Gražu, magiška ir neįprasta.”

Vyno ar vandens?
Neringa juokiasi, kad nors vynas Ispanijoje prilygsta vandens kainai, šįsyk teko rinktis pastarąjį, mat be vandens keliaujant liepos mėnesį spiginant saulei neįmanoma. “Bet kurioje kavinėje pietaujant už tą pačią sumą gali nusipirkti vandens arba gauti litrą vyno“, – patikslina mergina. Maistas, kita vertus, nepaliko Neringai didelio įspūdžio – per daug baltos duonos prie visų patiekalų. Keliaujant grožėjosi autentiškais senoviniais Ispanijos miesteliais, senais, kai kur jau begriūvančiais pastatais bei Ispanijos kultūra. Vietiniai žmonės, anot jos, sužavėjo draugiškumu ir noru bendrauti. „Viename miestelyje prisėdus papietauti prie manęs priėjo senukas visiškai nekalbantis angliškai, bet mes prakalbėjome kokia penkiolika minučių, nesvarbu, kad aš nemoku ispaniškai“, – juokiasi keliautoja.

Ketvirtą dieną – stop
Nors Neringa neverkšleno ir nesakė, kad šitoks fizinis krūvis neįmanomas, ketvirtoji kelionės diena buvo sunkiausia. “Nuo pat ryto nesiėjo, skaudėjo visi raumenys ir visas kūnas, todėl tą dieną nužingsniavau tik 29 kilometrus, bet tada ir įvyko persilaužimas“, – sako mergina, daugiausiai per dieną įveikusi net 46 kilometrus. Neringa įsitikinusi, kad įmanoma nueiti ir daugiau, jei tik save tinkamai nuteiksi. „Prieš kelionę maniau, kad visas šis žygis tai – fizinės ištvermės patikrinimas, bet keliaudama supratau, kad tai labiau valios ir užsispyrimo reikalas, saviitaiga. Esu įsitikinusi, kad įmanoma nueiti ir 60 kilometrų, jei tik užsibrėši.

Pakeliui netrūksta šalto vandens telkinių, puikiai atgaivinančių per daugybę kilometrų nuvargintas kojas.

Šv. Jokūbo kelias Neringai pirma tebuvo asmeninis išbandymas ir nuotykis. „Žinoma, turėdama šitiek laiko su savimi, spėjau apmąstyti visą gyvenimą, pasvajoti, prisikurti naujų planų, patyriau tai, ko sėdėdama ofise paprastą darbo dieną nepajusčiau, tačiau tai nei apvertė aukštyn kojom, nei pakeitė mano gyvenimą, greičiau pridėjo aštrų prieskonį prie kasdienybės“, –  tikina mergina.

Nenorėjo grįžti į realybę
„Likus dviem kilometrams iki Šv. Jokūbo katedros pajutau, kad nenoriu, jog tai baigtųsi. Man patiko aplinka, kurioje buvau tas dvi savaites ir aš pati: tokia laiminga, atsipalaidavusi, be didelių rūpesčių“, – sako keliautoja. Anot jos, eidamas išsikrauni, išprakaituoji visus sunkumus ir išsigrynini. „Gal tas paukščių takas siunčia teigiamą energiją?“, – svarsto Neringa. Po kelionės ji vis susimąsto, kad gal kada nors sugrįš kaip savanorė į vieną iš nakvynės namų.

Piligrimo pasas. Antspaudą atsiminimui galima gauti daugelyje kavinių, parduotuvių ir nakvynės namuose.

Įdomu:
•    Neringos kuprinė svėrė 8 kilogramus (n)ešama kuprinė negali viršyti 10 -15 proc. keliautojo kūno masės). Joje tilpo 3 poros batų, keletą drabužių, daugiau negu reikėjo dezinfekcinių priemonių, vaistų, pleistrų ir užrašų knygutė.
•    Keliaudama Neringa iš pradžių skaičiavo žingsnius specialiu aparatu, bet jis netruko išsikrauti, o ir vsi skaičiai ten turbūt nebūtų tilpę.
•    9 dieną Neringa rado pirmą pūslę ant kojos piršto – labai apsidžiaugė.
•    Norint gauti piligrimo diplomą būtina nueiti ne mažiau nei 100 kilometrų.
•    Yra keliautojų šį kelią įveikiančių dviračiu, tačiau tikrieji pėstieji piligrijų nelabai mėgsta dėl dviratininkų greičio.

straipsnio šaltinis www.londoniete.lt

Įspūdingu piligrimų keliu į Santjago de Kompostelą

Iš piligriminių kelionių į šv. Jokūbo katedrą, įveikę 800 km pėsčiomis, grįžtama švytinčiomis akimis, daugybe naujų minčių ir idėjų, tarsi pradėjus gyventi iš naujo. Kokia šio kalnuoto ir vingiuoto kelio paslaptis? Kodėl kiekvienais metais juo keliauti pasiryžta šimtai tūkstančių piligrimų? 
Šv. Jokūbo arba Santjago de Kompostelos kelias driekiasi nuo Pirėnų kalnų Prancūzijoje iki vakarų pakrantės Ispanijoje. Piligrimų kelias didžiuojasi tūkstantmete istorija. Nuo Viduramžių laikų čia, kiekvienais metais traukia daugiau nei 200000 tikinčiųjų iš viso pasaulio. Tikima, kad perėjus šį kelią, žmoguje kažkas pasikeičia. Ne juokas įveikti 800 kilometrų per ribotą laiką pėsčiomis arba dviračiu. Kiekviena diena prasideda naujais iššūkiais. XXI amžiaus žmogui, įpratusiam prie patogumų ir sėslaus gyvenimo būdo, tai dvigubas iššūkis.

Klasikinis maršrutas (jų yra ne vienas) prasideda nuo mažo, vaizdingo miestelio (Saint Jean Pied de Port) Pirėnų papėdėje, pačiuose Prancūzijos pietuose, rašo theguardian.com. Išbandymai keliautojams prasideda jau nuo pirmosios dienos, nes kelias veda į pakalnę.

Pirmoji stotelė – Roncesvalio kaimelis, kuriame nuo XII amžiaus stūksantis augustinų vienuolynas garsėja svetingumu piligrimams. Anksčiau jie net plaudavo tikintiesiems kojas. Dabar to nebedaro, tačiau kiekvieną apsilankiusįjį vakaro mišiose palaimina, kad kelionė būtų saugi ir jie rastų tą, ko ieško. Vienuoliai kiekvieną dieną meldžiasi už piligrimus, kad kelionė praeitų be nesklandumų. Todėl piligrimai turi sukalbėti maldą už juos, kai galiausiai pasiekia Santjago de Kompostelos katedrą.

Pamplonoje kiekvieną dieną kelios dešimtys piligrimų būdavo maitinami prie katedros altoriaus, stebint miniai parapijiečių. Gotikinę katedrą su įspūdingomis arkadomis verta aplankyti ir šiais laikais. Eidami per gyvenvietes piligrimai neretai sustoja papietauti viešosiose maitinimo įstaigose. Šiltas, sotus maistas ir trumpas poilsis suteikia jėgų toliau tęsti kelionę.

Prieš vykstant į Puente de la Reina miestą, verta šiek tiek nukrypti nuo maršruto ir aplankyti įspūdingą ir keistą šv. Marijos iš Eunato bažnyčią. Tai aštuonkampis statinys, kurį juosia arkos. Prietaringi piligrimai keletą kartų ratu apeina aplink architektūrinį stebuklą ir tik tada įeina į bažnyčios vidų. Kažkada čia buvo piligrimų laidojimo vieta. Taip pat sklando gandai, kad bažnyčia turėjo ryšių su paslaptinguoju tamplierių riterių ordinu.

Paskui tikintieji vyksta į Santo Domingo de la Calzada. Miestas turi keistą posakį: „Kur keptas viščiukas vis dar dainavo“ (isp. „Donde cantó la gallina después de asada”). Posakis atsirado tada, kai vienas piligrimas, neteisingai apkaltintas vagyste, stebuklingai išvengė kartuvių. Jį išgelbėjo keptas viščiukas, kurį tą dieną ruošėsi valgyti miesto meras. Apskrudęs viščiukas lėkštėje atsistojo ir sukudakavo. Meras tai suprato kaip ženklą, kad piligrimas nekaltas ir atleido nuo bausmės. Nuo tada keletas gyvų vištų pradėta laikyti narvuose prie katedros. Piligrimai būdavo raginami ateiti prie jų ir nupešti vieną plunksną. Tikėta, kad tada jiems seksis. Šiais laikais taip niekas nebedaro, bet vištų plunksnų galima įsigyti suvenyrų parduotuvėlėse.

Granono kaimelyje piligrimams siūlomas autentiškas prieglobstis. Anksčiau piligrimai nakvodavo vietinės bažnyčios varpinės patalpose, ant kurių grindų būdavo paklota šiaudų. Dabar vietoj šiaudų patiesiami jogos kilimėliai. Nakvynės namuose dažniausiai užsimezga draugystės tarp piligrimų, kurios kartais tęsiasi visą gyvenimą.

Burgosas – istorinis centras. Jo katedroje saugomi ispanų didvyrio, karo vado El Cido palaikai. Kažkada šiame mieste net jo vardą minėti būdavo draudžiama, o dabar jis – nacionalinis Kastilijos didvyris.

Leono centre stūkso įspūdinga katedra su vitražiniais langais, kiti architektūriniai paminklai. Šis miestas garsėja ypatingomis embutidos dešrelėmis. Taip pat čia yra daug įvairių pramogų.

Villafranca del Bierzo – mažas, bet intriguojantis miestukas, kuriame verta praleisti naktį. Piligrimai prieglobsčio dažniausiai ieško senuose tikinčiųjų namuose, kurie kažkada buvo sudegę, bet vėl atstatyti. Piligrimų nakvynės namai stūkso Viduramžių slaugos ligoninės vietoje. Čia kartais atliekami magiški ritualai, padedantys išvyti piktąsias dvasias.

O‘Cebreiro – mažas galisų miestelis, datuojamas nuo keltų laikų. Istorinio miestelio bažnyčioje kažkada įvyko vienas iš katalikų bažnyčios stebuklų: XIV amžiaus pradžioje pasenusi duona ir rūgštus vynas virto kūnu ir krauju.

Santjago de Kompostela – kelionės tikslas. Čia piligrimai apsilanko šv. Jokūbo katedros mišiose, meldžiasi, paskui lankosi istorinėse senamiesčio vietose, muziejuose ar restoranuose.

Tačiau čia kelionę baigia ne visi piligrimai. Tiek atėjus pėsčiomis, būtų nuodėmė neaplankyti Finisterės iškyšulio. Iki jo galima nuvykti autobusu arba nueiti pėsčiomis per tris dienas. Finisterę vietiniai laiko pasaulio kraštu. Panoraminis vaizdas atsiveria užlipus į švyturį. Finisterėje piligrimai neretai sudegina senus kelionės drabužius, išsimaudo jūroje ir apsirengia kažką naujo. Tada kelionė baigiasi, o gal ir ne… Juk sakoma, kad tikroji kelionė prasideda tada, kai pasiekiamas galutinis tikslas